Važiuosime kada į tylą. Maną tylą... Tavą tylą... Į mūsų tylą ir į mūsų ugnį. Į žiemą per pavasarį į rudenį per vasarą, ir į dainas be žodžių, kur grosime gitarom be stygų ir natos rėks paklydusios plaukuos, o mes linksesime delnais į taktą.
Plaukai sukris i žemę, o patirtis blogas paliksime užkloti sniegui. Ant balto lapo akyse rašysime išrovę plunksnas dvi bjauriam ančiukui.
Kai dieną išsirinksim, troškimais pasipuošę ir bepročiai, ta diena ateis.
Ir tavo kojos nebeklius už žodžių, ir sąmonėj užmušiu baimes, kai siela vėl išmoks tiketi šviesa, tada, tiktai tada...
