pagaliau turiu laimę rankutėse laikyti pentaxėlį. kiek visko daug ir kaip įdomu! kvaištu truputį tykojimo per kelionę į dieveniškes ir štai keli bandymai su šeimyniškiais, vabalais ir augaliūkščiais:

kaip įtikint mamą, kad finansiškai apsimokiau mane augint ne vis duodant pinigų juostom ryškint ir nuotraukom daryt, o aprūpinant šiek tiek gudresniu fataparatu? ir kaip nefotkint ančių, kačių ir šaiip gyvūnų, kai vos tik įsidėjus juostą ančių plunksnos paryškėja, o kačių akys ima žibėt ir visokius kitokius triukus krėst. kaip kaip kaip.

faktas, kad slowdive pradedi aktyviau klausyt rudenį. kada aktyviai klausai slowdive, galvą atakuoja vasaros prisiminimai. jų visada būna. kai supranti, kad tą patį persvajoji septintą kartą, reikia kažko naujo ir realaus. susigalvoji tokį dalyką, kurio gera ir nekantru laukt. visada susigalvoju žiemą, tik šiemet tai padariau per anksti.

eikit po velniais su savo rugsėjo pirmąja. neįsivaizduoju, kaip priprasiu prie naujo ritmo. bemiegės naktys mokslams, veu. pasiilgsiu naktų su greta ir Nutikimais.

per visą kelionę tik tartu atkreipiau dėmesį į piešinukus ant sienų. negražūs, bet kažkokie patrauklūs.
katė sėsli, tingi, fotografuojama (be jokios blykstės) keistai vaiposi ir, o velnias, negi nebesugrįš ta lieknutė  žvilgaus kailio ir smagiai per žolynus straksinti Gražuolė? na, pati gyvenu ne aktyviau. ką tas tinklinis, kai šiaip jokio polėkio nėra. karts nuo karto pasvajoju apie fotiką, bet ką, taupyklė pusę metų negauna pašaro, taip, taisykit aftamabilius, mielieji, keiskit rankinius bėgius, bet ką. turiu 4 neišryškintas juostas ir 0 kišenėj, veu ta vasara, kai nedirbi, kai tingi skint serbentus, kai svajoji daugiau nei per mokslo metus, o gauni nieko.  no alarms and no surprises.