Tylus laukimas ir besiplečianti nežinia,

Kai mintys pabučiuoja užmerktas Tavo akis, ir visos svajonės ištirpsta.

Mistika ir siurprizai.

Kai kaskart susitikus nebyliems mūsų žvilgsniams atrodo, jog niekur nebedingsi. Nei tu nei aš.



Neišpasakytas noras, apie kurį mes nekalbam, kaip angis apie kaklą vyniojas, ir noris rėkti, bėgti ir pabėgti... ten, kur rasiu savo oazę. Ten, kur šaltais žiemos vakarais galėsiu rasti užuoveją ir tą kvapą, kuris neleisdavo užmigti. Ir aš ir tu. Būsime naivūs kartu.

Bet argi? Argi būsime? Sulig kiekviena diena, kiekviena mintimi, rodos, sklaidosi naivus rūkas, ir niekas daugiau, nei pati žemė, ant kurios mudu stovime, nepasakys, kokios gyvatės ja šliaužioja. Aklai brendant ieškai akmenukų, kliuvinių, kad juos apeitum, ir lauki, tyliai lauki, kol pamatysi, ant kokio pagrindo tavo pėdos keliauja...

Ir keliesi kasryt, pabučiuotas sapnuose. Prisiminimuose. Kurie apglėbia savo šiluma ir tikrumu, neįtikėtinu skaidrumu. Kurie stebina ir ramina, pašnibždom į ausį klega tyraus naivumo žodžius, o jų saldumas teka tavo gerkle, palikęs mažytėlį pėdsaką ant lūpų, kaip mažą nuodėmingą šypsnį kairiajame jų kamputyje.

Pasineri į kuždesius jaunučių, kvailučių svajonių, snaigėmis patyliukais krintančių ant tavo blakstienų, ir gėriesi kvailais sau duotais pažadais. Bet aš ateisiu be garso, niekas nė nepastebės. Ir vienu žvilgsniu ištirpdysiu visas tas naivias svajones, o jų krištolinės ašaros nutekės tavo veidu su šypsena, ta, kur išraito raukšleles skruostuose.

Ir beribis rūkas tau nė motais, atrastum tai, ko ieškai, nors ir už jūrų marių. Ir visi klausimai ištirps, liks tik tas stiprus, neįtikėtinas ir netikėtas prisirišimas. Ir aš ir tu. Stebiname tuo.