Gyvenau ir tarnavau tada “Jo Malonybės Šviesiojo Pono” Grafo Tiškaičio (“Tiškevičiaus”) dvare (panašiai, turbūt, kaip kažkada mano dvivardis protėvis LDK bajoras Stanislovas Kazimieras Čerskis, kuris XVII-XVIII amžių sandūroje turėjo tarnybą Abelių parapijoje, Šviesiosios Ponios Tiškaitienės (“Tiškevičienės”) dvare). Deja, tada jau ne daug kas buvo palikę iš buvusios, turbūt labai prašmatnios Lentvario dvaro puikybės. Prieš mus čia jau “viešėjo” Raudonosios armijos dalinys. Kai lenkų okupuotą šalies dalį rusai “perdavė” Lietuvai, jų kareiviai išsivežė ir visus dvaro baldus bei kitas meno vertybes, kurios priklausė garsiajai LDK didikų šeimai. Vienu žodžiu, jie pasielgė “tradiciškai”. Tad mes šiuos puikius rūmus jau atradome gan apgailėtiname būvyje. Nežiūrint barbariško nusiaubimo, dvaras ir rūmai visus žavėjo savo grožiu. Pačių pastatų rusai nespėjo apgriauti ar išsprogdinti (kaip vėliau Rytų Prūsijoje), tad nuostabus rūmų grožis liko nepaliestas. Viduje, ant sienų, dar kabėjo kelios erelių iškamšos, elnių bei briedžių ragai, - visko išgabenti nespėjo. Antro ir trečio aukštų kambariuose ir salėse buvo įrengtos kareivinės. Ten buvo sustatytos dviejų aukštų kariškos lovos su spintelėmis prie jų. Viename iš gražiausių kambarių, šiaurinėje rūmų pusėje, buvo įrengtas “Raudonasis kampelis”
Leonas Čerškus: "Lentvario dvare..
|