|
"Kvepalai buvo puikūs. Greta "Amūro ir Psichės" jie buvo lyg simfonija greta vienišo smuiko brūžavimo. Ir dar kažkas daugiau. Jį užplūdo tauriausi prisiminimai. Matė save jaunuolį, vaikštinėjantį po vakarėjančio Neapolio sodus; regėjo save kažkokios garbanotos juodaplaukės glėby, regėjo ant palangės siluetą rožių puokštės, gaivinamos nakties vėjo, girdėjo čiulbant medžių šakose išsislapsčiusius paukščius ir tolimą iš uosto smuklės sklindančią muziką. girdėjo šnabždesį prie pat ausies, girdėjo "aš tave myliu" ir juto, kaip iš laimės šiaušiasi plaukai"
|
