+!

Sauliau, gal kokį įdomesnį nuotykį papasakotum iš tokios galybės žmonių-piliečių-pasauliečių fotografavimo Londone?

2/ Kad ir kaip bebūtų keista, bet jokių įdomių nuotykių neturiu atsargoj:) Aš nuolat judu ir stebiu kaip visa kinta aplinkui. Dažnai pasitaiko gana keistų dalykų, tačiau juos `papasakoti` sudėtinga, juos reikia pamatyti. Kažkiek tų `keistenybių` pavyksta nupaveiksluot, kažkiek tiesiog praplaukia pro akis ir po kurio laiko užsimiršta, nes pasirodo naujos. Čia matyt vienas iš tų atvejų, kur galioja taisyklė, jog geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą išgirsti. Londono centras yra kaip koks gyvas organizmas, nuolat besikeičiantis, visad kitoks - ideali vieta tiesog be jokio tikslo bastytis gatvėm ir stebėt (kartais šį bei tą nupaveiksluot). Jei neteko lankytis, rekomenduoju:)

3./ Londone kokių 10 kartų buvau (kaskart neilgam - po 1-2 dienas). Visiškai sutinku dėl gyvo organizmo, skruzdėlyno nuolat dinamiško. Kartą viename parke-kapinėse voveres fotkinau, labai judrios, visad judesyje. Ogi žiūriu vienas bėgikas tarp antkapių atsispaudimus daro, paskui nubėga tolyn. Ten pas juos tai kaip ir normalu. Atsispaudimininką iš tolėliau nufotografuot nesunku, bet pas Jus žmonės iš arti. Tai ir klausiu - kokios žmonių reakcijos, ar nebuvo įdomaus nutikimo? Juk vieni gali pasipiktint: atseit, "ko čia mane fotografuoji?", kiti gali ir nusišypsot, tretiem - dzin. Aš taip iš arti tiesiog nedrįsčiau žmonių fiksuot su foto.

4./ Kaltas, ne taip supratau:)
Keleta kartų teko susižuodžiuoti ir vardan šventos ramybės, nesiveliant į ginčus ištrinti nuotraukas. Būnant tiksliam - 3 kartus per 6 metų laikotarpį.
Paprašius papozuot retas kuris atsisako. Kai kurie, pastebėję jog taikaisi paveiksluot, tiesiog pasitraukia kiek į šalį ar nusisuka. O daugumai tiesiog dzin - visi užsiėmę savais reikalais ir nelabai mato kas vyksta aplink.
Pradžioj buvo nedrasu taip pat - 200mm objektyvas ir gatvės muzikantai, vėliau 24-70 objektyvas, o pastaruosius kelis metus Fuji x100T - jis labai kompaktiškas, negąsdina žmonių, galima labai arti prieiti `nesukeliant` įtarimo. Tad dauguma net nesupranta, jog paveiksluoji juos.
Sekantį kartą kai lankysiesi pabandyt gana įprastą taktiką - užsidėk 35 ar 50 mm objektyvą ir stenkis sudarytį įspūdį, jog paveiksluoji ne priešais esantį žmogų, o kažkokį objektą už jo. Ir venk akių konktakto, akių kontaktas gali būti pradžia pokalbio, kurio pabaiga gali būti pačiam nenaudinga. Nežiūrėdamas į žmogų, tu lyg sakai, jog esi užsiėmęs savais dalykais ir jis Tau nerūpi, tai ir Tu jam nustosi rūpėti. Asmeniškai man vienas iš linksmiausių dalykų paveiksluojant gatvėj yra `užduotis` kaip prieiti kuo arčiau, neįsibraunant į žmogaus privačią erdvę.

5./ Super atsakymas. Geras bendravimas - toks koks ir turi būti šioje svetainėje :)