Padišachas turėjo du sūnus: įsūnytąjį piemens vaiką ir savąjį, ilgai lauktąjį, kuris gimė po devyneto mėnesių, devyneto dienų ir devyneto valandų skaičiuojant nuo to laiko, kai valdovas davė žodį įsūnyti berniuką, gimsiantį tą pačią dieną kaip ir jo sūnus.
Piemens sūnus mokėsi noriai, buvo nuovokus ir talentingas berniukas. Princas mokytis taip pat mėgo, bet jis nebuvo toks gabus kaip piemens sūnus. Kai sulaukė jiedu pilnametystės ir užvirė jiems jaunas kraujas, broliai ėmė rengti iškylų ir medžioklių.
Kartą medžioklėje, netoli vieno kaimo princas sužeidė paukštį. Sužeistasis skrajūnas įskrido į kiemą, kur audė močiutė, ir atsitrenkęs į audeklą, sukruvino jį ir nutraukė siūlą. Princas nusekė paskui laimikį į senutės kiemą.
- Ak, jaunikaiti, - išvydusi jį tarė senutė, - kaip negerai ir nemandagiai pasielgei. Tegu už tai tave pakeri aistrioji meilė Farištamochai.
- Farištamochai... Močiute, kas toji Farištamocha ir kur ji gyvena? – Paklausė princas.
- Farištamocha gyvena labai toli, už septynių kalnų, ten, kur leidžiasi saulė. Ji tokia graži ir išmintinga, kad gražesnės už ją pasaulis dar nėra matęs. Tūkstančiai jaunikaičių siekė būti jos pamilti, bet nė vienas jai neįtiko. - Atsakė senutė.
Tai išgirdęs princas nedelsdamas grįžo namo ir vos tik peržengė rūmų slenkstį, jam buvo pranešta, kad kviečia padišachas.
- Sūneli, aš jau senas, kai mirsiu, valstybę valdysi tu. Todėl turi ruoštis iš anksto. Eime, parodysiu tau iždą ir lobynus, kad žinotum, kas kur padėta.
- Maloningasis tėve, - pertraukė princas padišachą, - kas geriau – niekais leisti dienas ar pažinti pasaulį, tūnoti namie ar pamatyti svečias šalis?
- Geriau, sūneli, pasaulį pažinti, svečias šalis išvysti. Daugiau sužinosi ir proto įgausi, - atsakė padišachas.
Padišachas paprašytas sutiko abu brolius išleisti po pasaulį pakeliauti.
Keliavo jiedu keletą dienų ir naktų, įveikė septynias kalnų perėjas, kol atvyko į kažkokį miestą ir pasibeldę į senutės trobelės duris ir sumokėję jai auksinį, paprašė nakvynės porai dienų. Senutė sutiko juos priimti ir išklojusi kilimėlius, patiesusi staltiesę ir pavaišinusi juos arbata ir paplotėliais, prisakė:
- Vaikai, turiu jus įspėti, kad naktį niekur neitumėt iš namų – tai pavojinga.
Atsigulęs piemens sūnus ėmė galvoti, kas gi lauke gali būti, kad net išeiti pavojinga, ir nusprendęs, kad reikia šitai sužinoti, pažadino princą, ir jiedu išėjo į kiemą. Išėję jie pamatė, kad viena miesto pusė skendi tamsoje, o kitoje šviesu it dieną, taip šviesu, jog batsiuviai taiso batus, dirba dailidės, raižo raštą šukų dirbėjai.
Anksti rytą nubudęs piemens sūnus nupasakojo matytą stebuklą močiutei, ir paklausė jos, ką jiedu su broliu matę. Senutė suaimanavo ir tarė:
- Šviesą, kurią judu regėjote, skleidžia Farištamochos grožybė: apšviesta būna ta miesto pusė, į kurią atgręžusi veidą miega Farištamocha. Ir kiekvienas jaunuolis, sužinojęs šią paslaptį, pamilsta gražuolę. Aš nenorėjau kad juodu, kaip ir daugelis kitų jaunikaičių kankintumėtės iš meilės jai. Daug princų ir vizirių sūnų atvyko čia pamilę Farištamochą, bet nė vienas jos nelaimėjo, nes neįvykdė Farištamochos sąlygos.
- Mieloji močiute, - tarė piemens sūnus, - viską pakelsiu jau vien už tai, kad ištarėte Farištamochos vardą. Mano brolis jau seniai ją pamilęs ir trokšta ją pamatyti, tai jos ieškodami mudu iš tolimo krašto atvykome į šį miestą. Mudu arba žūsime, arba turėsime, ko trokštame.
*
O Farištamochos sąlyga tokia: padaryti taip, kad atsigulusi miegoti Farištamocha neužmigtų iki ryto, tačiau jos liesti, šūkauti ir net atsistoti iš krėslo nevalia.
Tad kuris jų – padišacho ar piemens sūnus – pajėgė išlaikyti Farištamochą budrią visą naktį iki pirmųjų aušros spindulių ir tapo jos vyru?
Pagal tadžikų liaudies pasaką „Farištamocha“
|
