Julius Žėkas, idėjos autorius
„ . . . ant tilto atsiranda dar nematytų kaklaraiščių, neretai keletas iš jų dingsta, yra nuniokojami, tačiau svarbiausia, kad pats tiltas dėl to yra tarsi gyvas. Šis dinamiškumo aspektas, galima sakyti, dar geriau atspindi tarpinę statinio būseną tarp miesto ir miško. Tiltas – tarsi Letos upė, iš kurios atsigerdavusios sielos, anot graikų mitologijos, pamiršdavo savo praėjusius gyvenimus. Galbūt, ir šiuo atveju egzistuoja tam tikras apsivalymo motyvas, galimybė akimirkai, einant tiltu, nurimti, iš šono stebėti jo pokyčius ir patį save. Labai džiaugiuosi, kad prie tų, kad ir visai nedidelių, bet gražių, pokyčių prisideda vis daugiau žmonių.“
|
