35 mm. Zenit su standartiniu Helios objektyvu. Nuotraukos talpa sumažinta.
Šiuo metu lauko temperatūra yra -4. Nelabai šalta, bet 10 maršruto troleibuso langas, per kurį žiūri Juozas, vis tiek apšalęs. Sausis beveik baigiasi, bet pensijos dar reikės laukti daugiau nei dvi savaites. Bet jis pakentės: susimokėjo už butą, turi kruopų, bulvių, makaronų. Dabar maišelyje vežasi batono ir riebalų mišinio. Pragyvens - ne karas. Išgyveno ir ne tokius laikus. Juozas visada svajojo apie tai, kaip vieną dieną, atsikratęs gyvenimo rūpesčių naštos, grius į žalią pievą ir amžinybę žiūrės į mėlyną dangų, baltus debesis, į nerūpestingas bjaurias varnas, zyziančius vabzdžius. Juozas svajojo apie tai, kaip jis paskendęs dualistinėje laisvės ir ramybės erdvėje, išsivadavęs iš kasdienybės išdidžiai pažiūrės į vakar dieną ir kažkur nusklęs. Nelabai žinojo, kur jis galėtų nusklęsti, bet jam buvo svarbu tiesiog nusklęsti. Ir kur nors labai aukštai, kad visi aikčiotų ir stebėtųsi: matai, kaip jis aukštai pakilo. Bet pirmiausia Juozas turėjo kasdien eiti darbą, dirbti šatlkalviu, vis tikėtis didesnės algos, prasigyventi, skaičiuoti pinigus, taupyti, aiškintis santykius su kitais, pakęsti visuomenės spaudimą būti vienokiu ar kitokiu, bandyti įpiršti savo požiūrį kitiems ar mokyti kitus gyvenimo ir būti mokomam gyvenimo kitų, suspėti atlikti daugybę dalykų, piktintis egzistuojančiais ir neegzistuojančiais dalykais. Paskutinį kartą Juozas svajojo maždaug prieš dvidešimt metų. Dabar šešiasdešimt devynerių Juozas nebesvajoja - o kam? Štai jis, storas, nuplikęs, dūstantis, apsivilkęs dešimt metų neplautais rūbais, išlips Prūsų stotelėje, o grįžęs namo ant batono užsiteps riebalų mišinio, išgers saują tablečių nuo įvairių ligų ir tikėsis, kad rytoj galės vėl važiuoti 10 maršruto autobusu. Pensininkams juk taikoma 80 procentų nuolaida.
|
