WWW.RAGGANA.COM
Kiek daug asmenybių kiekvienas iš mūsų sutalpiname kituose žmonėse. Kiek nedaug mums pritrūksta iki tikrojo pažinimo,regis tik šiek tiek žmogiškojo atvirumo.
Edvardo gyvenimiškasis paveikslas praeiviams atrodo niekuo nesiskiriantis nuo didžiosios grupės pagyvenusių žmonių. Tačiau vos tik turi galimybę užmegsti akių kontaktą, gali pamatyti, koks guvus ir norintis gyventi vaikas jame gyvena.
Vos tik pradėjome prie jūros kurti lyrinį Edvardo portretą, jis iškarto nusiemė melancholijos kaukę, o aš nespėjus apsidairyti pamačiau jį, jau tolokai nubėgusį nuo manęs...Ne, tai buvo ne abejingumo atotrūkis...Edvardas basas, užsiraitojęs kelnes bėgo į jūrą, pirmyn atgal, ėmė šokinėti kaip paklaikęs...Mane užbūrė tokia nenusakoma jėga , jog su lengvais rudeniniais batais puoliau į jūrą, ir su savo kamera tiesiog gaudžiau kiekvieną akimirką.
Kai toji emocijų banga atslūgo supratau, jog patyriau kažką panašaus it vaikystėje, kai negirdi jokių raginimų , draudimų, ir šoki į pirmą pasitaikiusią balą it išprotėjęs...
Galiausiai atsisėdome mudu ant suolo po visų maudynių, šlapiomis sušąlusiomis kojomis, šlapiomis kelnėmis, ir it vienmečiai ėmėme juoktis, kokie išprotėję esam, ir kokie kuklūs ir abejingi gyvenimui aplinkiniai , kurie susiraukę stebėjo mus.
Sakau Edvardui , jog nieko nebus, reikia dar vieną rimtą portretą padaryt, tam kad parodytume pasauliui, kaip jis kartais gali daugybę veidų turėti..Bet tikrasis , slypi mumyse, ir ne visiems matomas.
Liūdniausia išvykos dalis - didžiulės bangos nuplovė Edvardo striukę, tačiau laimei spėjome ją atsiimti.
|
