Galimybė priliesti salės vėsumą ir nykumą, atvirkščiai nei spektaklio laikas, tame nėra nei žiūrovų, nei dekoracijoms ar emocijoms išryškinti skirto apšvietimo, lieka žinojimas, nujautimas, jog to šioje scenoje trūksta, kad tai virstų eiliuotu kūriniu, įkvėpė miglos į mano mąstymą.
Kaip lengvas nakties pratimas, kuris išlaisvina fantazijas.
Ir tu esi lyginai toks pats aktorius.
Lyg iš niekur nieko pradeda kilti konstrukcijos, migla sklaidosi, aš blaškausi siaurais koridoriais ir didelėmis salėmis. Tačiau sąmoningai išbraukiu užkulisių gyvybę, galvoju, verčiau
pasiliksiu vėsios ir didingos salės įspūdį, nebematysiu, tik jausiu.
Eilė veikėjų, kurie tarsi įprasti, nes jie iš tokios pačios gyvenimo erdvių
komplektacijos. Tada, kai išmainau realius užkulisius, kai sugebu juos paversti liekanomis,
pradeda rastis tik užuominos į gyvus veikėjus : vieni nulenkia galvas ; sustoja žingsnio pozicijoje, savame šokyje, santykyje tik su pačiu savimi ; netikėtai žiūri į sienas ar į kėdės atlošus, galiausiai, maloniausia akimirka - nežino jau esantys.
Gyvasties liekanos pradeda kilti.
Išaušta laikas ir jos jau aiškioje, sukurtoje formoje.
Teatras gyvuoja ir negyvendamas.
|