Truputis istorijos.
Tūpčioju miške, kaip koks baravykas po lapais, po truputį sėlinu link medį kalančio genio...
Miško vieta nuostabi.. nuo šviečiančių rudeninių lapų susidaro labai graži aplinka (fonas) tad galvojau reikia nufotkinti jaukumoje dirbantį genį. Staiga, žiū, kažkoks paukštelis tą mano vargšą genį gainioja.. Nuo medžio ant medžio, nuo medžio ant medžio... Nors antro paukščio iš kart nenustačiau, bet nutariau, kad man reikia įsikurti krūme..kur būsiu "nematomas". Paukščiai stumdėsi, stumdėsi ir staiga, visai šalia nutūpė tas neidentifikuotas paukštėkas! Nieko nelaukdamas "prizoominu" objektyvą (jaučiuosi visiškai nematomas) ir bandau įžiūrėt kas ten per velnias.... Ir žinot? Garbės žodis.. kaip per siaubeką kokį.. Paukščio galva apsisuka 180 laipsnių ir žiūri tiesiai į mane!! Ir žinokit taip juokas suėmė! Tiksliau nesuprasi juokas ar laimė, ar dar kas... Štai ir nupleškinau tą savo, man regis, geriausią kadrą - Pelėdikę.
|
