...Dvi su puse valandos vėtra, vėjas, vėtra, vėjas... Ne, - ūžesys, gausmas, švilpesys ir vėtros aimanos... Ne, - vėtros aimanų muzika... Sunkūs nuvargusio senolio žingsniai, dar sunkesni, gyvenimo prasmės nežinančios, jo dukters žingsniai; sustingę, be emocijų, tik su gyvasties užuominomis veidai ir.... vėtros ir vėjo aimanos...
Keletą kartų teko atsikelti iš patogaus krėslo, kad žengti šiek tiek lengvesnius žingsnius nei senolio ir jo dukters, nes pajusdavau, kad visa savo esybe grimztu savyje, grimztu gilyn ir baimindamasi, kad taip ir nugrimsiu, nuskęsiu, nebegrįšiu, - liksiu savyje...
Galiausiai pradėjo pykinti (maždaug taip, kaip rodo filmuose – kai personažas netikėtai aptinka išniekintą, pradėjusį irti ir dvokti žmogaus kūną... - lavoną)... Vėl teko keltis iš krėslo ir žengti bent kelis žingsnius. Šį kartą mano žingsniai jau buvo kaip senolio dukters – lėti ir sunkūs, lyg medinių kojų, nuvargusių ir nebenorinčių trypti šios žemės. Vis tiek žingsniavau toliau. Po kambarį. Pirmyn. Atgal. Pirmyn. Atgal... Siaubingai šalta... Sustingę kaulų smegenys... Galvoje tik vėtros bei vėjo ūžesys, gausmas, švilpesys ir aimanos... vėtros aimanų muzika... vėjas – pritariamasis balsas...
|