Aklas dar pavasaris, akli
jo žiedai, ir aklas spindulys
miegant
skruostu – lyg pirma skruzdė –
slenka tyliai, kad bijai judėt.
Ir girdi, kaip tūkstančiai daigų
po ledu, po mėlynu sniegu
naktį gieda gailiai ir laibai –
tarsi pervertom širdim vaikai
(Marcelijus Martinaitis)
|