„Kauno dienų“ šventiniame šurmulyje, ištirpusi minioje neskubėdama žingsniavo žmonių vorelė. Tylūs – net neatkreiptum dėmesio, jei ne žiedų šakelė lūpose. Ir veidai tokie nešventiškai rimti, ėjo tylėdami, nesidairydami į šalis ir nesustodami šalia prekybininkų palapinių. Ir tas siūlas... Įsikibę žmonės ėjo ir ėjo, ir nesimatė pabaigos...
|