Tas pats mistinis ir legendomis apipintas Titikakos ezeras, is kurio kilo tie mistiniai Dievai, garbinami Aymaru, Inku ir kitu, dar anksciau isnykusiu genciu bei civilizaciju.
Saules sala , kurioje gime Saules Dievas, Sventa uola, kuri padovanojo pasauliui pirmuosius Inku valdytojus ir Cuzco miesto ikurejus.
Turbut todel musu zymusis triatlonininkas Vidmantas Urbonas, nusprende pamirkyti savo kiausinius siame sventame vandenyje, pasak legendu, plaukdamas pro sia mistine sala, triatlonininkui atsirado antras kvepavimas. Tik jo deka jis sugebejo pabaigti savo legendini plaukima. Bet ne visi mokslininkai sutinka su sia versija. Kai kurie saltiniai teigia jog Vidmantas islipo i sala nusilengvinti ir tik todel, jog paliko tiek daug svorio saloje, sugebejo nenuskesti lemiamu momentu.
Savo akimis to plaukimo nemaciau, bet Lietuvoje zmones kalba jog Titikakos ezere, toje pacioje valtyje, plauke orakulas "Lietuvos Rytas", todel pats faktas abejoniu nekelia.
Vietiniai pakranciu indenai sako Vidmanto nepazinoje, o isgirde, kad jis perplauke Titikakos ezera, sake, kad kiekvienas Saules Salos vaikas yra tai padares, svarbiausias dalykas plaukiant - yra gera valtis, stiprus irklai ir vejas kuris pucia i nugara.
Nesu triatlonininkas, bet vistiek susigundziau nuplaukti i ta sala, ir paieskoti irodymu apie ankstesni ivyki, aisku, nieko nepranesiau Lietuvos rytui, todel apie mano ketinima pasaulis taip ir nesuzinojo. Vien tik iki salos (galbut tik 5 proc. viso Titikakos plocio atstumo) plaukiau dvi ilgas valandas. Musu laiva lingavo stiprios bangos. Lingavo slyksciai, kartais budavo visai nejuokinga.
Vietomis pazastyse atsirasdavo prakaitas, bet ne nuo fizinio kruvio, o del to, jog vietomis stipriai jaudindavausi, galvodamas apie tai, kaip jautesi mano vietoje Vidmantas. Laivo kapitonas, vietinis indenas, buvo labai nustebes kaip as tiek ilgai laikausi nevemdamas. As jam paaiskinau, jog vemia tik moterys ir vaikai, tikri vyrai niekada nevemia.
Islipau saloje jau popiet, labai nenustebau pamates milijona turistu, klausinejau, vos ne kas antro ar jie zino, kad lietuvis, triatlonininkas si ezera eme ir perplauke. Po gero pusvalandzio man keletas rimtu zmoniu norejo iskviesti greitaja pagalba, nes galvojo jog man protas pasimaise. Aciu Dievui, kuris beje, is sios salos ir buvo kiles, nei greitosios, nei mediku, nei gintarines vaistines cia nebuvo, todel pasisalinau greiciau is tos vietos, kurioje bandziau atlikti savaji "tyrima".
Prieskolumbiniu keliu patraukiau i salos siaurine dali, susirades ramu papludimi, kuriame savo nuodemes plaudavo vietiniai Dievo kuriniai, nutariau pasistatyti palapine ir pernakvoti gamtoje. Po keliu minuciu, atsigules ant svelnaus smeliuko, susiliejau su gamta. Panirau i savihipnoze, pabandziau pajausti vietine naturalumo energija ir dvasios pilnatve.
Atsipalaidavau.
Pabudau griaudejant griaustiniui. Perkunas trenke i salia esancia uola, mano palapine pakilo keleta metru i ora, o as kartu su ja. Issigandau nevaikiskai.
Is vandens islipo Dievas Virakoca, ziuri i mane rusciu veidu ir sako:
- Ko cia atejai, emigrante?
Issigandau:
- Atsiprasau, - islemenau - nenorejau trukdyti.
- Grisk i savo sali, ten tavo zeme, o ne cia.
- Gerai, - sakau jau truputi apsiprates - Nepyk, seni, viskas "cool" "ok"?.
Tai atsitiko taip greitai ir netiketai, kad as net apsiverkiau is jaudulio. Jeigu butu buves Lietuvos Rytas, be abejo, Jus, gerbiamieji skaitytojai, butumete pajaute sia ekstravagantiskai pikantiska situacia. Gaila.
Manimi dabar niekas netiki, sako, kad as zoles tuomet buvau apsirukes, todel tie Dievai man ir vaidenosi.
O as sakau, gerbiamieji, manimi jus netikite, o kiek zoles istikruju reikia surukyti, jog patiketi, kad kazkas eme ir perplauke Titikakos ezera. Ar jus bent isivaizduojate koks tai atstumas ir kokiame aukstyje yra ezeras?
Arba, kiek zoles reikia surukyti, kad apie tai paskelbti visai Lietuvai, galu gale Visam Paslauliui.
O paskui sako dar…"Duok jiems spaudos laisve"...
|
