Mes dažnai gyvename nuolatos bruzdėdami ir stumdydamiesi, kadangi visiems mums patinka jaustis svarbiems. Įtikiname save, kad jeigu nebūsime visą laiką užsiėmę, atsitiks kažkas baisaus.
Toks užimtumas padeda puoselėti iliuziją, kad gyvensime amžinai. Turėdami tiek daug darbų ir tiek mažai laiko, mes tikime, kad esame tokie svarbūs, jog negalime mirti. Mes sau sakome, kad tie, kurie mumis pasitiki, negalės išgyventi, jeigu mes nepadarysime A, B ir C. Kai mus atleidžia iš darbo arba kai mūsų vaikas praneša, kad jam nereikia mūsų pagalbos ir prašo palikti jį ramybėje, pasijuntame visiškai sužlugdyti. Mes negalime pakęsti, kai mums primenama, kad, kaip ir kiekvienas kitas, nesame būtinai reikalingi. Žemė ir toliau suksis aplink saulę ir žmonija egzistuos, netgi jeigu mūsų nebebus. Bijodamas išgirsti šią tiesą apie save, ego mus įtikina laikytis įsikibus minties apie savo paties reikšmingumą.
Mūsų nuolatinis bruzdėjimas taip pat padeda lengviau išvengti darbo su savo emocijomis. Sustoje ir įsigilinę į tai, ką jaučiame, galime pastebėti, kaip tą akimirką mus paliečia Dvasios ranka. Mes stabdome savo augimą, vengdami tų savo asmenybės dalių, kurias reikia gydyti, sakydami sau, kad turime per mažai laiko arba nepakankamai pinigų, kad pasirūpintume sielos poreikiais. Neleidžiame sau skirti laiko sielos gydymui ar svajonėms.
Įdomu, kad nustoję galvoti apie tai, ką „turėtume“ daryti, ir tiesiog įsijautę į tai, kas vyksta, tampame daug produktyvesni ir kūrybingesni. Mes iš tikrųjų rašome ataskaitą, o ne be tikslo naršome po internetą ir paskui pasijutę kalti grįžtame prie savo užduoties... kurią, atrodo vykdysime amžinai, kadangi negalime sutelkti dėmesio. Iki galo išgyvendami akimirką ir nesirūpindami dėl to, ką reikia padaryti šią popietę arba kitą savaitę, išvystame galimybes, kurias praleidžiame skubėdami užbaigti darbus ir įrodyti, kokie esame svarbūs.
Pasistenkite ugdyti savo nesvarbumo jausmą. Patys sėkmingiausi ir įdomiausi žmonės yra tie, kurie iš viso nežiūri į save rimtai. Jie juokiasi patys iš savęs, pripažindami, kad gyvenimas yra nuotykis su daugybe įvairiausių vingių bei posūkių, ir neaišku, kuo viskas baigsis. Kaip geri rašytojai, jie plaukia kartu su srove ir žiūri, kas atsiskleidžia prieš jų akis, kai jie į savo gyvenimą žiūri kūrybiškai ir atsiveria galimybėms. Jų sukurtos istorijos yra prasmingos – jos stebina ir teikia pasitenkinimą.
Alberto Villolodo
|
