kai susitinkam,
mes jai pasakojam istorijas apie Vyriškį,
kuris buvo Žuvis.
apie Žvirblį, kuris įskrido į mūsų butą,
atsigulė lovon ir užmigo.
apie akinius, raudonus batelius ir ateities planus.
tada ji išeksponuoja savo dantis dantistui,
aš irgi norėčiau parodyti manuosiuos -
bet jau išaugau iš to amžiaus,
kai galėdavau dantis rodyti kada panorėjusi,
vakarėlis perjungia muziką į futbolą,
(o šis nepriklauso mūsų interesų ratui)
dar bandom grįžti prie pyragų stalo,
ir Abigail užsinori namo -
jos akys įgyja liūdno matiškumo -
kuriam niekaip neišeina pasakyti ne -
jokio "ne" toms liūdesio akims
|