Nurimęs rudenio peizažas —
Tik dūmai tolumoj balti,
Tiktai į saulę atsigręžus
Dar mano vienuma skaudi,
Prie upės rūkas vis dar laikos
Bet upė jau šalta, deja;
Nuo medžių tyliai laša laikas
Ir kaupias mano širdyje,
Nematoma dvasia praskrieja —
Sujudina gelsvus lapus:
Ak, negalvokim, kas praėjo
Ir ko jau niekad nebebus.
Antanas Drilinga.
|