Malda
Dievas čia kiekvienam padalino po lygiai:
Artojui po plūgą ir moterį, nešančią valgyt,
Po grumstą ir daigą, iš delno išdygusį,
Po vieną ryte skambiai plakamą dalgį.
Nieks neklausė žmogaus, ar jam noris gyventi.
Neatsakė žmogus, o ir Viešpats protingai tylėjo.
Tiktai žemė svaigi, kur nubridusios šimtmečių gentys,
Kur su jaučių banda basas ainis praėjęs...
Ir kai tūkstančiai metų varnėnais į praeitį skrenda,
Čia dar gyvas artojas, nuo darbo suplukęs.
Ir iš užančio nieko netraukia, tik maldą
Ir kaip duoną ją deda į virpančias lūpas.
Autorė Rasa
|