Drauge mano, jei tu skaitai si irasa, reiskia manes greit nebebus.
Ir tai mane dziugina... dziugina, liksi tu. Tu svarus. Tas, i kuri as tikiu.
Tas, kuris turi... ne... privalo nugaleti. Drauge mano,
kiekviename sudetingame organizme yra viena vieta. Uzspaudus kuria,
galima nutraukti gyvenima. Paspausk „Minimize“.
Va, matai? Tu gali lengvai neskaityti sios beprotiskos nesamones.
Kada tik nori. Bet jei tu isijungei vel, tai reiskia tave sudomino tai,
ka as tau noriu pasakyti...
(--------)
Drauge mano, tu gali taip pat lengvai sustabdyti ta melodija,
pagal kuria tu soki, tiksliau pasakyti ta melodija, kuri privercia tave sokti.
Tas, kas groja sia melodija- daug protingesnis uz tave, daug stipresnis uz tave.
Bet jei tu taip galvoji, reiskia tu tuo tiki, o jei tu tiki- tai jau pralaimejai.
As gi zinau tave- tu nemegsti pralaimeti.
Drauge mano, jis trina tavo portreta, nupiesta kazkieno seniai seniai.
Ant balto vatmano lapo paprastu piestuku. Net nebandyk prisiminti, kas autorius.
Tu neprisinemi, kas buvo vakar, neatsimeni, kas buvo pries savaite.
Jis isspaudzia is taves viska tam, kad atlaisvintu daugiau vietos savo melodijai,
kad ji skambetu garsiau. Ji pildo tave, pripildo tave tustuma.
(--------)
Drauge mano, jis trina tavo portreta, greit tu nustosi girdeti,
o kai jis pasieks smakra- tu nutilsi. As nenoriu, kad tu tyletum.
As noriu, kad tu dainuotum. Nuzudyk ji. Rask ji ir nuzudyk. Paskubek.
As prasau taves. Kai tu ji nuzudysi ir liks tik tyla, parasyk savo melodija ir...
dainuok ja garsiai garsiai, kad as isgirsciau...
(-----------)
|
