Ponią Liuciną sutikau dviračiu važinėdamasis po kalvotą miškelį, supamą Viršuliškių, Šeškinės ir Žvėryno rajonų. Jos, tvarkančios gėlių sodą, pasiteiravau apie tame miške esančius betoninius pamatus ir kitus inžinierinius įrengimus. Ji pasirodo puikiai prisimena laikus, kai tenai stovėjo nameliai, tekšojo vandens telkiniai ir važinėjo nedidelis traukinys. Ji taip pat labai idomiai papasakojo:
apie tai kad jos tėvas, lenkų karininkas, žuvo kovoje su lietuviais dėl Vilniaus krašto; apie tai, kad per karą atėję vokiečiai buvo labai tvarkingi ir malonūs, o kartą vienas kareivis jai mažai mergaitei padovanojo puodelį arbatai, kuriame vėliau ji laikė cukrų; apie tai, kaip jos mama nešė maistą Žemuosiuose Paneriuose vokiečių laikomiems nelaisvėje rusų kariams, apie tai kaip atėjusios raudonosios armijos girti kariai dabartinės Forum Palace vietoje, vaikų (taip pat ir jos) akivaizdoje sušaudė į nelaisvę paimtus vokiečių karius, kurie atsiklaupę prašė pasigailėti, apie tai, kad nesmerkia lietuvių, kad žuvo jos tėvas; apie tai, kad dabar reikia daug mokėti už šildymą ir apie tai, kad ji vienintelė prižiūri tas gėles...
|