Sena telefonų knyga – tarsi raktas į praeitį. Tikslus adresas, telefono numeris nužeria laiko dulkes ir vaizduotėje išnyra įsivaizduojamas čaižus telefono skambutis. Ir staiga viską nutraukianti mintis – niekas negali paskambinti! „Atsiliepti galiu tik aš. Nes visi kiti mirę. Atsiliepsiu – visais nervais, visa siela“. Jų nebėra... Yra tik jų palikti pėdsakai širdyje. Taigi telefonas išnyra tarsi žemiškojo ir anapusinio gyvenimų jungtis, tokia trapi, vos nujaučiama, todėl ir pradedama abejone: „O gal ir pati suku iš lėto skaičius ir skambinu į tamsą, į tuštumą. Atsiliepkit, atsišaukite! Kaip aš jūsų pasiilgau. Kaip aš jus myliu“
Judita Vaičiūnaitė. Vaikystės veidrody.
|
