Ruduo yra šešėliai ir delčiaKas naktį besiniaukianti, lyg žįstųJos pieną pasitraukiantys iš čia,Tu jų dvelkimą lėtą atpažįsti.Kiek drumzlino vandens, rausvų plaukų,Nuo miško iki parko išblaškytų,Ir vėjo genamų ant tų laukų,Kurie jau atviri visiems, kas beužklystų.Vorų tinklai, nubrizgę ir tušti,Plevena tarsi šokį gervių atkartotų.Bet gal tai tu man šitą liūdesį kuždi,Stebėdamas, kaip švelniai dangum slysta luotaierikos drungytės eilės
|