Išaušo gražus rytas. Saulutės spinduliai, kaip mylinčios motulės rankos glostė berniuko galvą. Šis naivuolis išvedęs kalytę pasivaikščioti į lauką dar nenutuokė kokia negailestinga mirtis ir budeliai ją įvykdantys laukia. Ir štai jis atsega kalytę laikantį dirželį. O ši iš džiaugsmo pajutusi laisvę pradėjo lakstyti visur norėdama pažaisti su juo. Ir mažylio akys sužibo iš džiaugsmo galėsiant pažaisti. Bet koks čia garstas...? O ne! Tai mašina... Ir kauksmas perveriantis sielos gelmias... Jisai pribėga prie kalytės gulinčios ant keliuko prie namų. O vaizdas toks kraupus, kad net atšoksta atgal. Širdis tik plaka pašėlusiai, rodosi tuoj iššoks iš krutinės. Bet viska pamiršęs nežiūrėdamas į kraupias gyvuliuko žaizdas, paima į rankas. Tuo metu kalytė sucypia iš skausmo ir suleidžia savo iltis i mažylio delnus. Bet berniukas nepaleidžia, net nemato, kad kraujas byra, kaip raudonos ašaros ant motinos žemės. O girto, svirduliuojančio vairuotojo povyza jam liko atmintyje visam gyvenimui.
Nunešė į namus ir paguldė ant gulto. Mirstančios kalytės žvilgsnis jo sieloje paliko negyjančią žaizdą... Tą akimirką jis pajautė kokia negailestinga mirtis...
