Mes nieko neturėsim. Ar tu dar nepastebėjai, kad mums nieko neliko – tik tuštuma ir beprotybė? Ir žinai kodėl? Nežinau ir aš. Bet spėju, kad savižudžiams vaiduokliams nėra ką veikti. Belieka išprotėti. Suktis iki pamišimo tempo. Kvaisti. Skrieti. Skrieti ratu. Skristi tiesiai. Bet nesustoti. Geriau nesustoti, nes gali pradėti mąstyti. O jau bus per vėlu.
NEMATYTI
NEMĄSTYTI
NESUSTOTI
Užmušk nerimą, baimę ir meilę stipria degtine. Kad ir viena! Nevykėle, tu nori, kad kiti matytų tavo skausmą?
Nebūtis nėra praradimas, jei išvis egzistuoja nebūtis. Pragaras yra čia, žemėje. Teisingai poetas Rimbaud pavadino šį prakeiktą pasaulio laikinumą – „sezonas pragare“. Todėl nebegalėdami iškęsti to pragaro (kad ir sezoną), iš jo pasitraukia net angelai. Įdomu, ką tu laikai angelu? Ar mes nebūsime vienos iš jų? Puolę angelai. Mes – vaiduokliai. Supranti? Vaiduokliai niekada nepavirsta angelais. Angelai yra meilės ir šviesos nešėjai. Nevykėle, tu neši šviesą?? O gal tu puolęs angelas? Kaip jį atpažinti? Pažadu apie tai pagalvoti ir kitame laiške tau pateikti savo apmąstymus apie puolusius angelus.
Nevykėle, mes dezintegravome iš pragaro, į kurį kartais norime sugrįžti. Bet dabar jau geriau lėkti nuo jo.
NEMATYTI
NEMĄSTYTI
NESUSTOTI
Pajutai, kad ir snaigės apkvaito? Lekiam! Pragaras pilnas pamišimo...
