Sausis. Purvinas ir piktas sausis, kaip kasmet. Kaip kasmet aš tikiuosi, kad jis praeis be pasėkmių ir nuostolių, tiesiog kaip kiekvienas balandis ar rugpjūris, kaip chemijos pamoka ar bemiegė naktis. Tikiuosi, nors ir žinau, kad taip nebus. Sako, kad viltis miršta paskutinė. Dar protingesni sako, kad tikėjimas gyvas kol yra nors kruolepytė vilties. Kruopleytė yra, bet tikėti neverta, nes save apgaudinėti yra dar baisesnė nuodėmė nei žudyti kitus apgaulėmis.
Nežinau, kodėl taip yra. Regis, mano gyvenimas yra beveik idealus. Tačiau kodėl aš ilgas valandas lieju ašaras užtrenkusi duris prieš nosį tam, kuris atnešė man puokštę gėlių ir žadėjo amžinus jausmus? Kodėl aš slepiuoi nuo savo geriausio draugo, kuris man visada pasakydavo, kuria kryptimi reikia eiti? Nežinau. Arba apsimetu, kad nenoriu žinoti. Ir štai jums baisi nuodėmė.
Kartais atrodo, kad išbridai į saugusiųjų pasaulį. Išlipai, išsiritai iš kokono ir tapai visuomenės galimi, socialia individualia būtybe pagal planą. Atrodo, bet tokie sausiai priverčia vėl stoti į pradinį tašką.
Ir viskas sustoja. Viskas viskas! Kvėpuoji tik kad iš įpročio, iš reflekso. Tai nėra taip baisu, kaip atrodo, nes liūdesys turi tūkstančius kaukių, tūkstančius veidų ir liūdesys netgi gali būti klounas - ryškus ir spalvingas, kontrastingai šmaikštus ir šiek tiek fantasmagoriškas. Kiti liūdesio veidai gali būti drugelių sparnų lengvumo, su švelniu adagio skambesiu. Ir netgi (!) liūdesys gali būti rugių lauko tyrumas ir šventumas, dangaus mėlynumo sapnas iš kurio tu niekad nenorėsi pabusti. Ak, piktieji skeptikai dabar ko gero jau žiojasi ir ketina iš putotų nasrų paleisti tūkstančius nenotrūkstančių garsų: "taiyraneliūdesysonuotaikųkaitairnereikiaįsikalbėtisauliūdesio
kuriovisainėratusaveapgaudinėjinestautrūkstadėmesio"...
Norėčiau, kad tai būtų tiesa, bet tai tokia pat apgaulė, kaip ir Trojos arklys jūsų kieme.
"Aš gerbiu liūdesį, bet tik džiaugsmas yra šventas" (O. Milošas).
Praeis sausis, dar truputis vasario ir skepticizmo kaukė nusimes. Liūdesys įgaus tūkstantis pirmąjį savo veidą ir lengvos medžiagos suknele vaikščiosiu pilnatvės peržere. O kol kas - nebus nuotraukų, nebus paveikslų, tik tūkstančiai minčių ir begalinis noras žinoti Pasaulio Sielos Paslaptis.
