Saulė gęsta horizonte...O su ja ateina tamsa...Pasigirsta svirplio rauda...O širdis nebegali plakti šalta...Vienatvė atgimus nori likti šalia...O aš viena,kaip delčia...Kančioje...Tyloje...Matau neryškų siluetą nakties glėbyje,bet pagaut negaliu,nes jis virsta tamsa...Vienatvė globoja mane...Iškritus ašara sustingsta veide...Jaučiu rudenį tamsioje naktyje...Žinau,kad viskas pradings,ko siekiu,kuo tikiu...Atskraidintas rudenio lapas uždengs delčios šviesą ,ant rasotų langų...Ašara sustingus prišals prie vokų...Užsimerksiu aš tyliai ir uždėsiu ranką ,ant lūpų šaltų...Pribėgus prie lango ištarsiu:man vienai gyvent per sunku...Ir lauksiu stebuklo tarp vienatvės delnų...Nors iš kurių ištrūkti neturėsiu jėgų...
