Tenka kartas nuo karto „pasibalnoti“ dviratę transporto priemonę ir ieškoti kelių bei maršrutų, kuriais galima būtų saugiai, linksmai bei patogiai pasivažinėti. Tačiau... Didmiesčiuose tam yra skirti dviračių takai. Nors ir jais važiuojant kelią užstoja pėstieji. Bet vis vien tokie takai yra.
Gyvenantiems vietovėse be dviračių takų iškyla dilema: važiuoti plentu ar šaligatviu (jei toje vietoje jis yra). Pats didžiausias tokių vietų priešas yra automobiliai. Pradedant nuo lengvųjų, autobusiukų, krovininių, autobusų ir fūrų. Baisiausia, be abejo, kai pro šalį „prasineša“ autobusas ar fūra, nes tokie automobiliai net nesistengia lenkti taip pat lygiaverčio transporto dalyvio – dviratininko. Netgi jei važiuoji vos ne kelkraščio kraštuku ir šalia griovys, jie net nesivargina nors šiek tiek pasukti į šoną aplenkiant, o nemažindami greičio (kartais net jį padidindami) pramauna beveik kabindami tave. Neskaitant dar to, jog tokiom didelėm transporto priemonėm pravažiavus pro šalį trauka link jų padidėja ir neduok Dieve sumėtytų dviratį. Juk mūsų plentų pakraščiai akmenuoti, duobėti ir panašiai.
Tačiau vienu dalyku galiu pasidžiaugti, nes lengvųjų automobilių vairuotojai pasidarė kiek tolerantiškesni ir vis tvarkingiau lenkia dviratininką. Galbūt patys išbandė dviračio vairavimą mūsų keliais.
Antras, taip pat nemenkas, priešas yra be abejo palaidi šunys. Jie be jokio perspėjimo ir rodos iš niekur kartais išnyra pačiu netikėčiausiu būdu ir kiek įkabindami puola taikydamiesi į kojas lodami įsiutusiais balsais. O jų šeimininkų šalia niekada nebūna.
Visa laimė, kad bent iki šiol sėkmingai pavyko atsikratyti užpuolikų, nors baimės ne kartą buvo įvarę. Galbūt man iki šiol sėdėsi dėl to, kad dar ne ant tokių plėšrių šunų buvau užsirovus. Nes pristabdžius ar sustojus šunys lodavo trindamiesi aplinkui kojas, bet nekasdavo ir taip po truputį prasiverždavau į priekį. Bet ką žinai kas bus kitą kartą ir koks šuo pasitaikys. Po paskutinio susidūrimo su šunimis, kai puolė ne vienas, o visi keturi ir skirtingo dydžio, pradėjau paniškai jų bijoti. Ir pamačiusi priekyje (už kokio puskilometrio) šunį, net nemąstydama suku atgal. Tuo kelionė ir baigiasi, nors dar mielai ne vieną kilometrą nuvažiuočiau.
Nenoriu būti sudraskyta šunų, o jų šeimininkai neturėtų jų laikyti palaidų. Juk ne po jų nuosavybę jie taip laksto, o bendroje, žmonių lankomoje teritorijoje.
Vis dėlto tikiuosi, kad šie priešai su kiekviena diena virs labiau draugais, o ne priešiškai nusiteikusiais prieš mus – dviračių mėgėjus. Tad sėkmingo kelio bendraminčiams!!!
