Šiandien pas mus - vėlyva vakarienė. Kol Paršelis džiaugiasi naujuoju dviaukščiu savo namu, o Juzefas tobulina skraidymo įgydžius, nusprendžiau tiems dviems pagaminti vakarienę. Išėmiau iš šaldytuvo mamos keptą mėsytę, kurios vieno gabaliuko taip ir nesugebėjau suvalgyti per savaitę (užtat suvalgiau kitus gabaliukus) ir išvyniojau iš celofano. Taigi, sakau, Paršeli, ateik čia, Juzefai, ir tu ateik, pagaminau jums pačią skaniausią vakarienę.
Pirmasis atėjo Juzefas. Tiesą sakant, valgymo varžybosi jis visuomet pirmauja.
Paršelis pasijautė nei šaip, nei taip ir pribėgęs čiupo skanųjį mėsos gabaliuką tiesiai iš Juzefo dantų. Tai Paršeliui itin nebūdinga, mat jis yra labai geros širdies ir mėgsta viskuo dalintis. Vis dėlto mėsos gabaliukas buvo labai skanus. Ne veltui jį kepė mama.
Ėėėė, o tai ką aš dabar valgysiu, naglu balseliu paklausė Juzefas. Ny pūcha, ny pira - prisiminiau seną rusų posakį, kurio reikšmės nežinau iki šiol.
Pagalvojau, kad ši vakarienė neapsieis be mano įsikyšimo, tad teko tuodu gabaliukus padalinti per pusę. Paršelis šį mano veiksmą įvertino teigiamai ir mirktelėjo akimi.
Pavakarieniavę Paršelis kartu su Juzefu nuėjo klotis lovų, o aš, tuo tarpu, plaukus mirkiau kūdroj ir visai nelaukiau ryto.
