Jurga Ivanauskaitė
(1961m. lapkričio16d. - 2007m. vasario 17d.)
Pieter Bruegel
Skraidyti pradėjau, kai buvau
mažas vaikas, sapnuose,
ten vis sutikdavau kitą berniuką,
Ikarą, mudu aptarinėdavome
pūkų lengvumą, plunksnų ilgį,
išskleistų sparnų plotį,
rankų mostus sklendžiant.
Vėliau vaikystės iliuzijų bičiulį
nutapiau viename savo peizaže,
pavaizdavau ne jo skrydį, o krytį:
iš žalsvo banguoto vandens, nepykit,
kyšo tik skęstančio skraiduolio kojytės.
Suaugęs skrisdavau pagautas dažų kvapo,
juk žmogus yra perdėm žemažiūris,
tik iš šarkos, varnos ar angelo skrydžio
galima pamatyti, kokios gražios Dievo drobės,
kokie baisūs užrašai ant Jo paveikslų porėmių.
Bet labiausiai mane kelia į dangų
geltona laukų spalva per rugiapjūtę,
akinamas viduržiemio sniegas,
girtos kalbos smuklėse, Užgavėnių pokštai,
dar – pasakos apie Babelio bokštą.
Visad skrendu be jokių sparnų ir
tik tomis valandomis, kai pasaulis švyti,
gal todėl dar niekad nenukritau.
