“O tu įsivaizduoji 1993 metus, Lietuvos kaimą, kokius nors Jasonis, rudenį, bulvių lauką ir žmones kasančius bulves. O vienas iš jų būtų apsirengęs šią striukę. Ir kaip organiškai visa tai atrodytų. Tai būtų taip laiku ir taip vietoj.”
Nepamenu kiek Lėjų kainavo ši striukė, akivaizdu, kad pakankamai nedaug lyginant su mūsų rytų europietiška saviironija. Šios nuotraukos tai nebuvo kažkoks tyčinis projektas. Labiau žaidimas atsitiktinumais. Išnaša į šį puikiai parašytą ir dar puikiau išverstą tekstą:
“Carmen” ir “Tylią naktį” pirmą kartą išgirdome stovėdami priešais klasiokės buto duris. Šiuos klasikinius kūrinius atliko elektroninis durų skambutis, kurį iš užsienio buvo parvežęs jos tėvas.Užsienis mums atrodė kaip atskira šalis, kažkas panašaus į Prancūziją ar Italiją, tik žymiai patraukliau. Tik ten jie turėjo tokių stebuklingų durų skambučių, cigaretinės kramtomos gumos ir uolekčio ilgio šokoladų. Tėvai aiškino, kad užsienyje nebuvo mūsų kaimo ir rūgpienio. Bet kaimas ir rūgpienis mums buvo visai ne skanūs.
Eifelio bokštą pirmą kartą išvydome kaip mažą suvenyrą su pritaisytu termometru. Kažkas tuomet papasakojo tuo metu visiškai nejuokingą anekdotą apie bulgarą, kuris, pamatęs tikrą Eiffel’io bokštą Paryžiuje, lakstė aplink, ieškodamas, kur tas termometras. Venecijos gondolas suvokėme kaip skaitymui skirtas lempeles su melodijomis, o Akropolis buvo tik svečiams skirta peleninė. Visi miegamuosiuose turėjome “Mona Lizą”, svetainės buvo papuoštos “Paskutinės vakarienės” gobelenais, o virtuvės- natiurmortais su vaisiais. Bendram išsilavinimui tai buvo aukso amžius.
Pilnas tekstas čia: http://www.scribd.com/doc/85881322/Suvenyrinis-kitoniškumas
