Nemanau kad esu verta,
vaikščiot šia žeme.

Nemanau, kad palieku pėdas
eidama gatve.

Kietas asfaltas nepriima manęs.
Todėl tik toliau pėdinu basa.

Noriu lietaus,
Kad galėčiau nusipraust.

Švelnūs bet šalti
Galėtų budinti mane kas ryt.

Vėl grįžtu į kelią.
Saulė be gailesčio kepina.


Perbraukiu ranka per veidą
Prakaito bei dulkių apneštą.


Praeinu draugus,
Mylinčius ir mylimus.

"Kaip mano kaukė?"
- kokia tu šiandien nuostabi!

"Kauke kaip visada puiki"
Puikiai moku kreivai nusivaipyti.

Šią taktiką tobulinu kas syki
Kai sunku išspausti tikrą šypsnį.

-Ineta, gal galėtum..?
- žinoma, tuoj pat!

Tik greičiau,
Greičiau man užsimiršti..

-Bweh!!! Kas tai?
Kibiras šalto vandens?

- kas tu pogalais?!-
Žiuriu į melsvą stiklą

Savęs jame neatpažįstu.
Kas man nutiko ištiesų?

Pati savęs visai nesuprantu...
Žiūriu į veidrodį.

Matau save.
Tačiau kitokią nei visada.

-Ineta, po velnių!! kada išbrisi iš tų sapnų?!
Rėkiu pati sau..

Skaudu..
Bet taip nutinka vis dažniau.

Žadintuvų tūkstančius užsistatysiu...
O gal geriau iškart,
Į stiklinį karstą užsidarysiu.