Šį rytą supratau, kad atgimiau.Nubudau ankstyvą rugpjūčio rytą. Saulė dar tik pirštų galais bėginėjo po medžių viršūnes. Ji kaip motina nenorinti prižadinti saldžiausius sapnus sapnuojantį kūdikį. Neapsakomai tylu,kažko trūko. Tačiau netrukus supratau ko. Mano tuštumą išsklaido ilgesinga rauda.
Nusišypsau čiobrelių lopinėliui, ant kurio galvą buvau padėjus. Kūnu nueina šaltukas,oda pašiurpsta, o keistas virpuliukas...Rūkas,mano mylimasis, šiltomis rankomis mane apgobęs. Jis visą laukymę balta skraiste apklojęs, tačiau AŠ, šį rytą jo dama. Nuraudę medžiai apsupę mus susigėdę atsuko nugaras.
Žiūriu į žolyną.Matau brangiausiai kailiniais apsivilkusį vikšrą. Jis lėtai kopia viksva aukštyn. Nebyliai nusijuokiu,nenoriu jo įžeisti.
Saulė jau pasiekė laukymės kraštą. Per mišką iki mano ausų atšuoliavo vėjo ir plunksnų muzika. Užverčiau akis aukštyn, o vis dar violetinę skarą, skrodžia porelė. Iš aukštai man moja seserys. Daugybės jų jau nesimato. Atsisėdu ir moju joms ilgai ilgai...
Laikau iškėlusi ranką aukštai, bijau ją pajudinti, nes karvutė kaip tik bando įveikti smaližių. Pakėlė sparnus aukštyn ir nuskrido.
Mama jau žadina vaikus, jos šypsena apakino mane, prisidengiau akis ranka. Atsistoju. O mamos šypsena nebetokia akinanti. Užsimerkiu ir mėgaujuosi jos teikiama šiluma. Skruostu nurieda vandens lašelis. Bet aš juk neliūdžiu. Pirštu jį nubraukiu ir pridedu prie lūpų. Nesūrus. Gal tai džiaugsmo ašara? Bet aš juk neverkiu.Tik dabar pamatau, kad mano suknelė, rankos, kojos, plaukai sidabro dulkių papuošti. O ši buvusi ant skruosto, pati didžiausia. Jas man seserys dovanojo. Matyt pasiilgo ir per naktį su manimi kartu buvojo.
Kokia aš kvaila! Kaip galėjau užmigti ir nematyti jų, kai buvo taip arti? Pirštais galėjau per jų kasas perbraukti.
Mano mintis nutraukia žemės drebulys. Gal jai šalta? Nemanau, juk ją dengia girių aprėdai. Išgirdau šlamesį, apsisukau ir visa kaimenė elnių iššoko iš miško tankmės. Jie išsiskyrė į dvi grupes aplenkdami mane, stovinčią viena laukymės viduryje. Išskleidžiau sparnus, sklęsdama tarp jų jaučiau, kad skrist galiu. Augalų lengvi pūkai pasklido ore, plaštakės ir drugiai šoka juose. Aš sukuosi kartu su jais užvertusi galvą į žydrą dangų. Kaip noriu, kad nesibaigtu ši diena.
Elniams praūžus, dusliai krentu veidu į žolę ir verkiu. Raudu balsu, bet jį užgožia nesustabdomas gyvenimo ciklas. Pasuku žolėtą veidą į šoną, matau bespalvį savo kūną.Tai aš, bet nevisai. Tai tik mano kūnas, o siela-čia.
