Iš ryto kalbiesi su daigais, diena užkrauta darbais, o vakaras pripildytas vaikų... tai kur įsprausti tą laiko tarpelį, per kurį galėtum pasidalinti savomis mintimis su kitais???
Bet matyt tas laikas ateina savaime diena po dienos sukant mintį į kamuolėlį jai ateina metas.
Jaučiu, kad jūs kaip ir aš, laukėte pavasario. Tiesa pasakius, jau nutirpus sniegui po langu, galvojau, va jis jau čia, visai šalia. Eidama pro mažą žemės lopinėlį, esantį po kriaušę, mūsų stovėjimo aikštelėje, mačiau, kaip kalasi maži žolės daigeliai. Ir dabar jam besibaigian suvokiu, miestas ne man. Purvinos gatvės, dulkės, mašinos... ne, tai ne man.
Savaitgalį įkišusi rankas į žemę kraunuosi tikros energijos. Kaip tai fantastiškai malonu. Suvokiu kad malonumas, tai ne ramus vakaras prie televizoriaus, o basos kojos įmerktos į žolę. Žvilgsnis užkliuvęs už besikapstančio dirvoje kikilio nenori atsitraukti ir kūnas nenori grįžti į dulkėmis prisotintą orą.
Vieną rytą stovėjau po žydinčia obelim ir klausiausi dūzgimo. Medis savaime dūksti negali, prisiminiau Mikės žodžius iš filmuko. Širdyje juokiausi, kvatojau, kaip pamišusi. Sekmadienio pirtis, trumpi snūstelėjimai, uognies žaismas židinyje, čiulbantys paukščiai... Niekas negali būti taip tikra, kaip šios akimirkos.