Šiandiena teko pamatyti, tai, kuo ilgai negalėjau,bei nesinorėjo tikėti. Netikėtai užklupau drauge, tyliai, verkenčią, saulės neapšviestame kambario kampe. Iš pradžių nesupratau, ko ji taip tyliai, pasislėpusi verkė. Mintyse pamaniau, jog vaikinas ir vėl ja įskaudino. Bet atsigręžusi į jos pusę pamačiau, peilį, kuriuo ji ką tik susipjaustė ranka… Mačiau kaip kraujas besiveržiantis iš rankos, tepė jos drabužius. Visą tai pamačiusi, palūžau, nebegalėjau daugiau to matyti, tad ėmiau bėgau kuo toliau nuo jos… Buvo be galo sunku ją tokią matyti, palaužtą,lyg mažyte medžio šaką.
Bet visgi pusiau kelyje, ne toli namų, suklupau, kūną užtvindė šalčio ir skausmo bangos. Bet supratau, jog turiu grįžti atgal, privalau būti su ja, kai visas pasaulis nuo jos nusisuka. Ir šiaip, kokia aš būčiau draugė, jeigu palikčiau ja vieną, tokioje būsenoje. Eidama link jos, negalėjau savęs susivaldyti, ėmiau garsiai verkti ir klausti savęs ” dėl ko? kodėl? kaip man jai padėti?” Šie klausimai kankino visą kelią. Pamačiusi ja, užpuoliau ja savo klausimais, bet supratau, jog pirma turiu padėti, apkabinti, pabūti šalia, o tik vėliau, bus galima klausti, dėl ko visą tai nutiko. Kiekvienas atliktas neigiamas žmogaus veiksmas, privalo turėti priežastį.
Ji nenorėjo, jog aš matyčiau ja tokia, ji prašė, manęs, jog palikčiau ja vieną. Bet aš to nepadariau, bijojau, jog pasilikusi vienumoje, ji puls į depresiją. To jai leisti tikrai negalėjau. Tad likau šalia jos, apkabinau ja smarkiai, manau jog jai to jau senai reikėjo, nors ji ir priešinosi. Nuraminusi ja, visgi išdrįsau dar kartelį paklausti, ” dėl ko visa tai?”. Iš jos lūpų teišgirdau atsakymą ” Jis…” Daugiau ir man nereikėjo, puikiai supratau, kas nutiko. Aš jam dar parodysiu, jog mano draugės, skaudinti neverta…
*** Nesuprantu, kodėl dėl vaikinų, reikia save žaloti. Tuo labiau kai tu, jauna ir graži, kai visas gyvenimas, dar prieš akis. Merginos nereaguokite taip skaudžiai*
