Sako, kažkada susirinko į vieną vietą visi žmogiški jausmai ir visos savybės.
Kai NUOBODULYS nusižiovavo jau trečią kartą, BEPROTYBĖ pasiūlė:
- O gal slėpynėmis pažaidžiam?
INTRIGA kilstelėjo antakį:
- Slėpynės? O kas tai per žaidimas?
Ir BEPROTYBĖ paaiškino, kad kas nors iš jų turi užsimerkti ir skaičiuoti iki milijono, o visi kiti tuo metu turi pasislėpti. Tas, kuris bus surastas paskutinis, taps ieškotoju ir taip toliau.
ENTUZIAZMAS iš džiaugsmo ėmė šokti su EUFORIJA, DŽIAUGSMAS taip džiūgavo, kad įtikino ABEJONĘ, ir tik APATIJA, kurios niekada niekas nedomino, atsisakė dalyvauti žaidime. TEISYBĖ nusprendė nesislėpti, kadangi ją vis tiek galiausiai visada suranda, IŠDIDUMAS pareiškė, kad tai visiškai kvailas žaidimas (jo niekas nedomino, išskyrus jį patį), BAILUMUI labai nesinorėjo rizikuoti.
- Vienas, du, trys... – pradėjo skaičiuoti BEPROTYBĖ.
Pirmas pasislėpė TINGULYS, jis pasislėpė po artimiausiu akmeniu. TIKĖJIMAS pakilo į padanges, o PAVYDAS pasislėpė TRIUMFO šėšėlyje. TRIUMFAS gi įsigudrino įsikabaroti į paties aukščiausio medžio viršūnę.
KILNUMAS labai ilgai negalėjo pasislėpti, nes kiekviena vieta, kurią jis surasdavo, atrodė yra ideali pasislėpti kuriam nors kitam jo draugui:
Krištolo tyrumo ežeras – GROŽIUI,
Medžio drevė – BAIMEI,
Plaštakės sparnelis – juk tai LAISVEI tinkamiausia.
Galiausiai KILNUMAS užsimaskavo saulės spindulėlyje.
EGOIZMAS – priešingai, rado tik sau pačia, šiltą ir jaukią vietelę. MELAS pasislėpė vandenyno gelmėse (o iš tiesų – vaivorykštėje). AISTRA ir NORAS pasislėpė vulkano krateryje. UŽUOMARŠIŠKUMAS dievai žino kur pasislėpė, bet tai nesvarbu.
Kai BEPROTYBĖ suskaičiavo iki 999 999, MEILĖ vis dar ieškojo, kur pasislėpti, bet visos vietos jau buvo užimtos. Bet staiga ji pamatė nuostabų rožių krūmą ir nusprendė pasislėpti tarp jo žiedų.
- Milijonas, - baigė skaičiuoti BEPROTYBĖ ir pradėjo ieškoti.
Patį pirmą ji, aišku, surado, TINGULĮ. Paskui išgirdo kaip TIKĖJIMAS padangėse ginčijasi su Dievu, o AISTRĄ ir NORĄ susekė pagal vulkano dundėjimą. Paskui BEPROTYBĖ pamatė PAVYDĄ ir pagal jo slėpimosi vietą susiprotėjo, kur ieškoti TRIUMFO.
EGOIZMO ir ieškoti nereikėjo, kadangi jis slėpėsi bičių avilyje, o bitės išvijo neprašytą svečią. Ieškodama, BEPROTYBĖ atėjo atsigerti prie upelio ir pamatė vandenyje GROŽĮ. ABEJONĖ vis dar tebesėdėjo ant tvoros ir niekaip negalėjo nuspręsti, kurioje pusėje jai slėptis.
Ir taip – visi buvo surasti.
TALENTAS – šviežioje, sultingoje žolėje.
LIŪDESYS – gūdžiame urve.
MELAS – vaivorykštėje (o jeigu atvirai, tai vandenyno gelmėje).
Tik MEILĖS nepavyko surasti.
BEPROTYBĖ ieškojo jos už kiekvieno medžio, kiekviename upeliuke, kalnų viršūnėse ir, pagaliau, nusprendė žvilgtelėti į rožių krūmą. Ir kai praskleidė šakas, išgirdo šauksmą.
Aštrūs rožių spygliai sužeidė MEILEI akis. BEPROTYBĖ sutriko, puolė atsiprašinėti, verkė, meldė atleisti ir kad išpirktų savo kaltę, pažadėjo MEILEI tapti jos vedliu.
Ir nuo to laiko kai pirmąsyk pasaulyje buvo žaidžiama slėpynių, MEILĖ akla, ir po pasaulį ją vedžioja BEPROTYBĖ...
