pasijutau kaip iš motinos užpakalio ištrauktas ir staiga šeriais aplipęs šerniukas. tupėjau ant skalbimo mašinos ir kanopom kasiausi paausius. o iš tų iškasytų žaizdelių bėgo tamsus šerniukiškas kraujas (norėtųsi teptis pirštą ir maknoti ant vonios krašto visokius rašmenis). berlyno zoologijos sode į mob.tel. buvau įrašiusi šerniukų skleidžiamus garsus, tad dabar, tupint ant skalbimo mašinos ir šeriuota nugara remiant tuščius šampūnų buteliukus, ėmiau iš visos širdies vimčioti. ne kriuksėti, o vimčioti, kaip tai darė tkrieji zoošernai. tas jų vimčiojimas, galbūt dėl šalstelėjusio berlyno oro, atrodė itin žavus ir smagiai juokingas. o maniškis, apšernkštame vonios kambaryje, greičiau kėlė dar didesnį nesutvarkytų daiktų liūdesį ir vienišą buitinį aidą.