Mes ne mažai laiko turime, bet daug jo prarandame. Gyvename ne trumpą gyvenimą, bet padarome jį tokį. Mokantiems pasinaudoti, gyvenimas ilgas. Dažnai kažkam vis tarnaujame, tik nepriklausome sau. Prisimink kada tiksliai įvykdei savo užmojus, kiek dienų praėjo taip, kaip buvai numatęs, kada galėjai atsidėti sau, kada veidas buvo ramus, kada siela nedrebėjo, koks per tokį laiką padarytas darbas tikrai priklauso tau. O kiek nusineša paika linksmybė, godi aistra.
Gyvenate vis ruošdamiesi gyventi ateityje, nepagalvodami apie būties trapumą. Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. O kas garantuoja ilgą gyvenimą? Kiek laiko skiriama apskaičiavimams, kiek laiko tykojama, kiek bijoma, kiek pataikaujama. Neleidžia atsikvėpti nei nelaimės, nei pasiekimai. Išblaškyta siela nepriima nieko aukštesnio. Reikia sunaudoti laiką taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Reikia mokėti gyventi, o ne užsibūti, reikia mokėti plaukioti, o ne būti ilgai blaškomam.
Gyvenimą stengiamasi pertvarkyti jo pačio sąskaita. Veiklos metmenys nukeliami į tolybes, o juk svarbiausias nuostolis yra atidėliojimas: iš mūsų ištraukia kiekvieną dieną, žadėdamas ateiti, jis išplėšia dabartį. Didžiausia kliūtis – laukimas: jis priklauso nuo rytojaus ir žudo šiandieną. Jūs tvarkote tai, kas likimo rankose, atmesdami tai, kas jūsų pačių rankose. Ko laukiate? Visa kas ateis, yra neaišku, taigi gyvenkite tuojau pat. Tai ką dabar veikiame yra trumpa, ką veiksime – netikra, o ką jau nuveikėme – užtikrinta.
Norėdami žinoti koks trumpas gyvenimas, pagalvokite kelinta jūsų dalis priklauso jums patiems.
Seneka
