Keturkampė mažo dievo akis. Didžiumą laiko medituoju priešinę sieną. Ji rausva, su taškeliais. Tiek ilgai tą sieną stebiu,Kad, atrodo, suaugau su ja širdimi. O ji virpčioja. Veidai ir tamsa mus vis perskiria.
Dabar aš – ežeras. Moteris palinksta virš manęs,Dairydamasi mano platybėse, kas ji tokia iš tiesų.Paskui nusisuka į tuos melagius, žvakes ar mėnulį.Matau jos nugarą ir ištikimai ją atspindžiu. Moteris man atlygina ašarom ir nestygstančiom rankom. Aš svarbus jai. Ji nuolat sugrįžta.Tai jos veidas keičia tamsą kas rytą..
