Sėdėjau karą vakare prie bonkos,
Svajojau apie idealą šalimais.
Taip besvajojant ji man prieš akis  išdygo:
Nuoga, nuo grožio styrančiais plaukais.

Krūtinė jos, lyg du melionai,
Plaukai šilkiniai ir balti.
O dantys, vien jai prasižiojus
Sužiba perlais net nakty.

Liemuo, lyg nuo alaus statinė,
Lygus ir apvalutis bei stangrus.
O akys prisimerkusios ir gintarinės,
Beprimenančios man Utenos alaus purslus.

Žavi sėdynė, lyg gimtinės kalvos,
Siūbuojanti į šonus palengva.
O rankos - tikros darbinykės,
Betiesiančios stiklelį link manęs.

Jau bebuvau ją prie savęs prispaudęs,
Ragauti pasirįžęs melionus.
Kai netikėtai išgirdau per sprandą gavęs:
-Užteks, Anuprai, gerti šios baltos.



Kartais idealo ieškai ilgai,
O kartais jį atrasti padeda velniški balti lašai:)