AKMUO SAULĖKAITOJE

       Berniukas vasaros rytmetį išėjo pro trobos duris laikydamas rankoj suomišką peilį; jis vilkėjo marškinėliais trumpom rankovėm ir kelnėm ligi kelių. Jo plaukai buvo nubraukti nuo kaktos į šoną, akys tamsiai rudos, ilgom blakstienom. Dailių akių berniukas, kaip sakė senoji čigonė, kalbėdama su šeimininke. Berniukas nuėjęs atsisėdo ant lentų rietuvės ir ėmė drožti lankui naują strėlę.
       Jis sėdėjo ant rietuvės ir drožė. Ilgo ir plono medgalio vienas galas buvo įremtas krūtinėn, aštrus peilis slydo išilgai medžio. Baltos drožlės krito ant kelnių ir plikų kojų. Plaukai vis lindo į akis, ir berniukas tolydžio turėjo juos nusibraukti.
       Kažkas dūrė aukščiau kelio. Berniukas padėjo peilį ir pasikasė koją; kelnių kiška pakilo aukštyn. Tada jis padėjo strėlę ant lentų ir įsižiūrėjo: koja buvo plika ligi kelio ir aukščiau jo, pėda mynė žolę saulėkaitos šilumoje, iš visų pusių glostančioje akmenį. Saulei kaitinant akmuo įšilo.
       Berniuką nukrėtė keistas šiurpulys, jis žiūrėjo ir stebėjosi: argi tai mano koja – nuo žemės ligi rietuvės? Ir nužingsniavo trobon, stabčiodamas po kiekvieno žingsnio. Iš lėto priėjo trobą ir įžengė vidun. Atsisėdo ant suolo, nužvelgė lubas ir visas pakampes. Mintys degindamos skverbėsi po marškinėliais su trumpom rankovėm, po kelnėm, į rankas ir galvą.
       Ir tai pažadino jame nerimą, nerimas vertė pereiti per pievą, nuvedė slenksčiuoto krioklio pakrantės ir rėvos linkui. Staiga jis išvydo visa tat: slidžius meldus su vėjo šiurenamom juodom galvom ir gegužraibes skardžio apačioje, krioklio pakrantėj, jos priminė jam kažką, kas degino. Jis visur nešiojosi peilį ir darė tai, ką reikėjo, bet, ką nors drožinėdamas, nuolat stebėjo save ir savo rankas, taip pat peilį, iš po kurio lakstė skiedros. Berniukas buvo tarsi pavasarį išsiritusio sakalo sparnai, lengvi ir tvirti, kuriuos tačiau pakirpo ir jie nežinojo, kurlink dabar turi skristi.
       Bet paskui jis kažkur prasmego, mat jau turėjo žmoną ir vaikų ir vakarais palei langą ramiai sau gurkšnojo kavą.
       Ir vieną dieną jo sūnus prie akmens saulėkaitoje pamatė savo koją ir dar daug ką.

       Vertė Danutė Sirijos Giraitė