Tėvai dažnai sakydavo: "pagyvensi ant savo sprando ir suprasi". Kadangi esu smalsus žmogus, ilgai nelaukiau ir susiruošiau į kelionę. Vos 19 sulaukęs išlėkiau pro duris. Tikslas - Airija, kodėl?, nes Anglija, mat, labai tipiška pasirodė. Taigi prabėgo metai su trupučiu, sėdžiu ir galvoju, ką gi aš supratau. Na visų pirma, tai, kad gyvenimas ne rožėmis klotas, nebuvau išlepintas vaikas, bet pinigus skaičiuot išmokt reikėjo. O kalbant apie pinigus, labai džiaugiuosi, kad iškeliavau, mat šiandien galiu džiaugtis savo darbu uždirbta foto technika, ir nuotraukom, kurias galiu daryti. Taigi išmokau ne tik pinigus skaičiuoti, bet ir vertint darbą, kurio vaisius tikrai gana saldus. Na aišku, savarankiškumas, planavimas, užsispyrimas, visa tai ateina savo laiku, bet kas svarbiausia, kad dabar net nesvarstęs sakau savo tėvam didelį ačiū už tai, kiek jie pastangų įdėjo auginant mane ir mano sesę.