Dienos lekia beprotiškai greitai...Net baisu pagalvoti kokio nevykusio eksperimento aukos esame. Gimstame, pragyvename atrodo laimingą gyvenimą ir mirštame...o kas yra laimė? Kam ateiti jei reikia išeiti...beprasmybė visus aplinkui.

Šitoje nuotraukoje žmogus, vyras, tėtis, draugas...Gyveno, mylėjo ir buvo beprotiškai mylimas...o dienas baigė apimtas velniško skausmo, kančios...Kokia prasmė?.. Kokia prasmė palikti po savęs žmogų, palikuonį jei ir jo neišvengiamai laukia tas pats?

Rytoj paskutinė diena kai jį matysiu. Tokį jaukų, gerą, mielą...nors ir skausme, bet žmogišką ir šiltą. Kaip skaudu žinoti, kad kadaise buvusį šiltą kūną prarys šalta žemė...