... Tiksliau žiema yra mano metų laikas... kai ryte už lango akinančiai balta, o snaigės vis krinta ir krinta - tai nuostabi staigmena pavargus nuo išblukusio rudens likučių... smagu, kai išsiruoši čiuožinėti ir pastebi, jog termometras rodo gerokai žemiau nulio... kai pravėrus laukujas duris veida suvilgo žvarbiai gaivus žiemos speigas... kai girgžda sniegas po kojom...... kai ausys slepiasi po stora kepure,  batuose šąla kojos, o rankos vis taikosi į senas avikailio pirštines... kai baltą sekmadienio popietę miestas pilnas šeimų klegesio... kai vietoj rankinės per petį permestos pačiūžos...  kai užšalusiom lūpom išlemeni  "dideli latte išsinešimui"... kai šerkšnas traukia mašinos langus... kai tiesiog dainuoja širdis... o kojos neša nenuspėjamu ritmu :) Pasaka... patinka man įraudę veidai... nerangūs miestiečių judesiai... patinka užpakaliu arti sniegą leidžiantis nuo kalniuko... patinka tyla... kai atrodo automobiliai mieste nebegzistuoja - laikas sutoja... tada vėl legaliai galiu būt VAIKU. Dievinu žiemą su visais nenuvalytais keliais, su visais sugadintais batais, visom druskom ir sunkiai šaltas naktis ištveriančiu akumuliatoriumi... ir tu man ką!!!

Ar kada esi čiuožęs užšalusia upe visu visu greičiu? ar esi šliuožęs pievom rogėmis, kinkytomis arkliu? ar esi kritęs veidu į pusnį? - Neįtikėtinai smagu !!!!

... aš dar pamenu, kai visai mažus mus (mane ir brolį) tėvelis vedėsi ant kalniuko... tada jis sukabino dvejas roges. Kartą žiemą grįžusi į Klaipėdą iš studijų užsimaniau vėl pačiuožinėti - ir vėl su tėveliu, prisiminus juokinga: eina tėveliai su pypliais, kelių nesiekiančiais... ir aš su tėveliu... :D kelis kart nusileidom su "paškniukais" ir atsitarkavę sėdimąsias (Klaipėdai dangus sniego pašykšti) grįžome visai permirkę namo... gera buvo.