Pirmas. Kažin kokie žmonės įdavė man mažiuką vaikiuką ir liepė eiti į kitą daugiabučio kiemą ir jį pasupti. Nuėjau. Pasupiau truputį. Bet paskui labai sužvarbome - įsukau tą vaiką sau kažkur tarp žalio kūno kultūros džemperio, kurį aš dar mokykloje nešiojau. Vietoj kiemų praėjimų atsirado stiklinių durų praėjimai ir aš prasmukdavau pro juos jau durims beužsidarant.

Kai įėjau į vieną salę, ten buvo du vaikinai (suprask, sargai) ir viena mergina (nieko nesuprask), o iš tolumos pro tas visas stiklines duris žiūrejo rūstus jų bosas. Merginą atpažinau - tai buvo mano klasiokė Kristina Zvilnaitė.

Kristina: Geriau varyk iš čia, nes bosas labai žiaurus. Pažiūrėk, ką jis man padarė.

Ir ji ištiesė savo dešiniąją ranką, kuri buvo apibintuota, bet pro tuos bintus veržėsi kraujas ir matėsi, jog visai neseniai buvo nupjauti keli pirštai.

Taigi aš nusprendžiau paklausyti jos patarimo ir vis dar smarkiai laikydama vaikiuką nuėjau toliau. Staiga pradėjo vis smarkiau lyti. Atsistojau po vieno daugiabučio namo stogeliu ir laukiu. Kiek toliau nuo manęs, kaip kokiuose ne kad bunkeriuose, bet kastiniuose griovuose, kaip per karą guli vyrai, bet ne su šautuvais, o su fotoaparatais. Keli iš jų ir mane nufotografavo.

Paskui iš to namo, po kurio stogeliu stovėjau, išėjo gana paleistuviškai atrodanti mergina ir tada aš supratau, kad... esu kurtizanė, bet kadangi dabar turiu vaiką, tai niekad nebegalėsiu grįžti namo.

Antras. Nepamenu nuo ko viskas prasidėjo, tačiau mes su sese stovėjome mokyklos aktų salėje, kur vyko kažkieno jubiliejus. Buvo ir stalas, nukrautas visokiais maistais, ir mažos mergaitės, kaip per pirmą komuniją baltai apsirengusios, ir šoko kažkokį mažų, dar šiek tiek nevėkšliškų balerinų šokį. Sesė irgi ruošėsi savo pasirodymui.

Sesė: O tu įrašei tą dainą, kur aš tavęs prašiau?
Aš: Le Tigre - Deceptacon?
Sesė: Taip taip, aš pagal ją mokiausi šokti.
Aš: Maniau, kad tau ne šiandien reikės, o kažkurią kitą dieną.
Sesė: Nu šūdas! Dabar viskas sugadinta, negalėsiu šokti... O gal galima kažkaip atsisiųsti?
Aš: Nu galim pabandyti.

Ir mes nuėjom į tokį mažą tamsų pasiruošimo kambariuką, kur buvo vienas kompiuteris, bet labai streikavo internetas. Man vis nepasisekdavo atsisiųsti tos dainos, bet užtai atsisiunčiau senovinį medinį laidotuvių karstą su lavonu viduje ir kažkokią XVIII amžiaus vienos šeimos laidotuvių procesiją.

Sesė: Eik tu sau, kaip baisiai atrodo. Gal kaip nors pradangik juos, ką?

Pasiėmiau televizoriaus pultelį ir paspaudus dviejų mygtukų kombinaciją beveik visi jie dingo. Išskyrus vieną kraupiai atrodantį vyrą, kuris puolė mus gaudyti. Aš vis bėgau ir bėgau, ir bandžiau tą kombinaciją, bet pirštai labai drebėjo, o mygtukai tokie maži pasidarė...

Galiausiai tas vyras be priežasties nugriuvo į kažkokius krūmus, o aš turėjau laiko nuo jo atsiplėšti. Prabėgdama pro žmones vis pasitreniruodavau tą mygtukų kombinaciją. Kartais pavykdavo kažką pradanginti, o kartais vietoj vieno daikto ar žmogaus, atsirasdavo kitas. Pavyzdžiui, vietoj šuns atsirado toks geležinis emaliuotas bliudelis - baltas su oranžinėm gėlytėm.

Tada pribėgau tokį apgriuvusį namą, kuriame po politileno sluoksniu slėpėsi mano draugužė Jurga (beje, už keletos metrų nusisukusios stovėjo dar dvi Jurgos, bet aš į jas nekreipiau dėmesio).

Aš: Čia aš. Bėgam kur nors, kol dar jis nepasivijo.
Jurga: Gerai.

Ir mes jau buvom bebėgą, tik staiga iš to apgriuvusio namo, kuriame, pasirodo, vyko kažkoks elektrončikų renginys, išėjo toks juodaplaukis vaikinas ir jau norėjo su manim sveikintis, bet tada aš paspaudžiau dviejų mygtukų kombinaciją ir vietoj jo atsirado Darius. Mudvi su Jurga labai apsidžiaugėme, kad jeigu ką, jis mus galės apginti. O Darius, pasirodo, atsirado pas mus, o išnyko iš armijos, kurioje jam buvo kaip tik pačios pirmos dienos. Tada jis mums papasakojo juokingą istorija (na, bent jau sapne mes su Jurga labai juokėmės).

Darius: Žodžiu, pirmą dieną nueinu į tualetą. Padariau visus reikalus ir galvoju, kaip čia įdomiau vandenį nuleidus. Tada sugalvojau, kad reikia prisemti vandens su puodeliu ir taip pabandyti viską nuleisti. Dar padainavau tokią tradicinę kareivišką dainelę "Nuo pat ryto geriu vandenį!". Aš gana garsiai ten rėkavau ir kiti kareiviai pagalvojo, jog geriu vandenį iš klozeto, ir garsiai juokdamiesi ir dainuodami man atsakė: "Gerk! Gerk!".

Tada mūsų trijulė priėjo atrakcionų parką ir nusprendėme ten papietauti.