Mano žmogus – ramaus būdo. Jo ausys visada išvalytos, todėl labai gerai girdi, kai sakau arba kai tyliu. Mano žmogaus lūpos visada šiek tiek drėgnos ir truputį pravertos, kad tilptų trapios žuvys ir melsvi balandžiai. Mano žmogaus akys – dažniausiai užmerktos, kad galėtų įsivaizduoti, bet nesuprasti. Mano žmogus guli ir verkia, bėga ašaros į maišelį po galva. Pakeiskim šitą maišelį šlapimo pūsle. Mano žmogus neprieštarauja, tik truputį pamėlsta, sako, nori mažo kašaloto. Aš nežinau, iš kur gauti kašalotų. Mano žmogus verkia ir man jo labai gaila. Verkiu ir aš. Taip mes priverkiam jūrą ir atplaukia daug kašalotų. Jie valgo akmenis ir dantimis griežia labai liūdną melodiją.
