Vakar buvo taip. Grįžau į naminį Vilnių ir iškart pribėgau prie žiurkės narvo. Miegojo, į riestainį susisukus. Kartais ji mėgsta išmest lauk savo vandens gertuvę, bet šįkart taip nepasielgė. Miegojo ramiai, tik į kailiuką kažkokių drožlių buvo prisivėlus. Atsiraitojau rankoves, pasiruošiau johnson's baby ir pakišau po šilta srove panelės Barboros užpakalį. Jai visai patiko, ramiai gulėjo delne galvą ant piršto padėjus, kartais palaižydama. Ištryniau, susukau į rankšluostį ir nubėgau žiūrėt Eglės nuotraukų, kur jinai su meksikiečiu iš „Kino pavasario“ visur davėsi. Žiūrėjau ir šluosčiau, šluosčiau ir žiūrėjau. Ir šito proceso metu pamačiau, kad drožlės jos kailiuke visai neišsiplovė ir dar juda, bėga tolyn nuo rankšluosčio brūkštelėjimų.

Taigi vakar iki pusiaunakčio naršiau visokiuose lietuviškuose bei nelietuviškuose interneto puslapiuose, ieškodama, kas ten per padarai ant jos apsigyveno. Utėlės. Taigi šią savaitę panelytė Barbora bus nuvesta pas veterinarą. O aš tuo tarpu vis tiek blogai miegojau ir ryte turėjau krapštyti traiškanų putas nuo akių. Tada prisiminiau baisią istoriją, kaip kartą nakvojau pas močiutę ir atsibudusi ryte tiesiog negalėjau atsimerkti. Čia kaip iš holivudiškų pasipasakojimų pas psichologą „Nežinojau nei kur aš, nei ką ten, kur aš nežinojau, veikiu“. Tada prasikrapščiau traiškanų urvelius akims išlįsti ir viskas labai nušvito.

Kaip tada, kai su Jurga nakvojau antram aukšte, o pro stoglangį saulė veržėsi vidun. Tada Jurga buvo panaši į japonę ir mes abi labai norėjom namo.