Klausytis kitų sapnų pasakojimo – labai užknisantis dalykas. Tas pats lyg kalbėtum visai apie nieką, tokį visiškai nesąmoningą nieką, kuris tau nieko neduos ir netgi užsimirš per patį trumpiausią laiką. Kitą vertus, pasakoti savo sapnus yra labai įdomus dalykus. Gal dėl to, jog garsiai išleidęs į pasaulį visokias nerealias vizijas, paversi jas nors truputį didesne tikrove. Mano sapnai kartais būna serijiniai. Nors ne, serijiniai pratęstu vienas kitą, o tie būdavo beveik visad tokie patys, tas pats veiksmas visad dominuodavo. Gal tad cikliniai? Iš pradžių vis šokdavau per vieną sulūžusį tiltą. Šokdavau ir šokdavau, kol vieną dieną perplaukiau upę valtimi. Paskui, prieš pusmetį kokį, sapnavau kaip smaugiu katytes ir vėliau perpjaunu jų žarnas. Baigėsi, kai viską nupiešiau. Gal prisijaukinau truputį.
O šiąnakt sapnavau daug. Iš pradžių, kad šalia miško degė didelis laužas ir sakiau, jog reikia jį užgesinti. Atbėgo kažkoks mano draugas ir užpylė vandeniu tik jau ne laužą, o degančią vonią. Sakė, kad tas vanduo iš mistinio ežero. Su tuo draugu atsiradom pas mane mažam mediniam butuke, kur gyvenau iki kokių septynerių. Be mūsų dar buvo du pusgyviai lavonai. Atrodė, tarsi juos kas būtų deginę, iš pradžių įkišę į juodus šiukšlių maišus. Celofanas buvo prisvilęs prie odos, pusgyviai lavonai kažką bandė sakyti, judėjo truputį iš vienos vietos į kitą, lingavo, rankas truputį judino. Vienas iš jų atsigulė į lovą pailsėti, o kitą mano draugas pavadino kiškučiu. Suprask, labai jaunas dar.
Pabėgau. Ėjau paupiu, žinojau, kad atvažiavo Simas iš Šiaulių, kad susitarėm susitikti miške. Rašiau jam žinutę, kurioje kelio pusėje, ar toje, kur bažnyčia stovi, bet neatsakė. Ėjau takeliu, buvo žalia ir daug medžių. Takelis aptvertas tvora. Staiga tvorą perlipo toks girtuoklis. Tas pats, kuris išgarsėjo savo nuostabiu filosofiniu pasisakymu „Negėriau, negėriau“. Jis yra biržietis ir bent anksčiau gyveno mano gatvėje. Ėjo toks girtas į mane, kruvinu veidu ir jau bandė kabinėtis. Juokinga, bet jis buvo mažesnis, nei tikrovėje, o juk ir taip mažas. Tad aš ji paėmiau už pečių ir vėl perkėliau per tvorą. Tada pabėgau, gavau iš Simo žinutę „Aš ŠMC kavinėj su Manoieva“. Ieva – tai jo buvusi mergina. Šalia manęs atsirado kažkokia moteris, paėmė už rankos ir nusitempė tiesiai į čigonų kvartalą. Beeidama labai aiškiai mačiau vieną veidą. Toks praplikęs stambus jaunuolis, griežtų veido bruožų, sėdėjo kiek palinkęs ir piktas. Mačiau, kaip akies krašteliu jis į mane žiūrėjo.
Moteris nusitempė mane į vieną laiptinę. Kiek pamenu, ten labai daug veiksmo vyko. Visur sėdėjo jaunuoliai, kalbėjosi, juokėsi. Man liepė persirengti. Užsidėjau baltą bliuskutę, bet prie džinsų netiko pilki batai. Tada vienas vaikinas pasikvietė pas save ir leido pasimatuoti batus iš jo milžiniškos batų kolekcijos. Visi buvo tokie daugiau mažiau sportiniai, bet medžiaginiai ir baisiai minkšti. Kiek pamenu, pabudau juos besimatuodama.
P.S. Viršuje vieno mano labai mėgstamo dailininko paveikslas, kabantis virš mūsų su Jurga knygų krūvos.