aš moku plasnoti šnervėmis. kartais paplasnoju iki balkono, kuriame jau kelis mėnesius galima įkelti koją. anksčiau, jei koją ir būtum įkėlęs, vis tiek nebūtum pajautęs balkono, nes balkonas, ant kurio grindų nusėdę nereikalingi daiktai, yra visai ne balkonas, o sandėliukas. dar kartais paplasnoju iki iki parduotuvės ir nusiperku ryžių. kaip netikra kinietė, jau kuris laikas virtus ryžius dar pakepu su plaktu kiaušiniu. o paskui viską valgau su soja ir lazdelėmis.

su su su savo šnervėmis rytoj išplasnoju į kauną. yra daug reikalų: patrypčioti, papasakoti apie gruziją, aptarti mažiausiai du verslo planus, užkimšti skrandį boškėje, o paskui gal dar pasijuokti iš kvailų pažinčių svetainių anketų. pavyzdžiui, kaip šita.

dar galėčiau prisipažinti, kad perskaičiau pupytę kendi ir tas prisipažinimas tikrai labai tiktų prie dailiai plasnojančių mano šnervių. bet prisipažinimai pastaruoju metu pasidarė, švelniai tariant, visai nebeįdomūs dalykai, gal dėlto, kad žmonės per daug šneka (rašo) arba todėl, kad retai eina išpažinties.